Terapijos poveikis gali ateiti vėliau

Kadaise savo asmeninėje terapijoje pas savo terapeutą aš dirbau ties tuo, kad mažiau nerimaučiau, labiau pasitikėčiau savimi ir kad tapčiau veržlesnis bei spontaniškesnis žmogus. Ar per tuos mėnesius pakito mano nerimas, pasitikėjimas, veržlumas ir spontaniškumas? Galiu pasakyti, kad minimaliai. Net jei sesijoje pasidžiaugdavau savo progresu, dažnai atrodydavo, kad tai net ne terapijos nuopelnas, bet kokios nors knygos, influencerio video ar savo paties vidinio darbo poveikis. Manau, kad nemažai klientų paliudytų kuo nors panašią patirtį. Kaip ir daug terapeutų, kurie patys kartais gali suabejoti savimi kaip specialistais. Gali atrodyti, kad terapija neveikia. Visgi šioje vietoje vyksta kai kas įdomaus ir dabar jums tai papasakosiu.

Mano asmeninė terapija yra pasibaigusi (šiame etape), tačiau vidinis santykis su terapeutu nėra pasibaigęs. Jis yra mano viduje, aš kartais prisimenu mūsų pokalbius, kartais įsivaizduoju, kaip jis reaguotų, ko manęs paklaustų ar ką man pasiūlytų. Jis tikėjo manimi ten, kur man trūko tikėjimo savimi, palaikė, kur trūko savo paties palaikymo. Jis vedė į svarbius klausimus, į kuriuos žiūrėti pats vienas aš vengiau. Taigi tas internalizuotas terapeutas toliau tęsia savo darbą. Jo balsas nejučia tampa mano paties balsu.

Sustingusios emocijos ir sustingęs elgesys yra tarsi ledynas. Terapijoje tuos ledus pradedame judinti ir šildyti. Ar jie iškart ištirpsta? Aišku, kad ne. Jie formavosi kiek metų? 10? 30? Daugiau? Tas nerimas ar nepasitikėjimas, ar bet kas, ko dabar norime atsikratyti, kadaise buvo pati normaliausia organizmo reakcija į nenormalias aplinkybes. Tai aišku, kad ledui ištirpti reikia laiko. Tas palaikantis terapinis dialogas išlieka viduje ir pamažu tęsia savo darbą, šildo ir judina tuos ledus. Tūkstantį kartų susidūręs su idėja „Aš nepakankamas“, aš tūkstantį kartų girdžu atsaką: „Vytas, you’re pretty harsh on yourself“ (bendravome angliškai), „Who’s voice is it?“, „Is there another voice? Let me hear it“, „What's the next step you can take now to reach what you want?“.

Kartas nuo karto mano viduje kažkas, atrodo, spontaniškai atsileidžia. Aš tampu ramesnis, drąsesnis, spontaniškesnis. Dabar suvokiu, kad tai yra dalis proceso, prasidėjusio prieš daug mėnesių, mano asmeninėje terapijoje. Terapijoje, kurioje, kaip tuomet atrodė, jokio ypatingo pokyčio neįvyko.

Taip, daliai žmonių terapija neveiks arba veiks labai minimaliai. Daliai veiks iškart – valio. O daliai – po kurio laiko, savo tempu. Verta džiaugtis visais minimaliais pokyčiais. Labai viliuosi, kad terapiją baigę mano žmonės pasilieka bent mažą dalį mūsų turėtų dialogų ir tie dialogai bent truputį prisideda prie vidinių ledynų tirpsmo.