Pavargai nuo savo minčių? Štai ko galime pasimokyti iš motociklininkų 🏍

Atrodo, kad galvoje sukti nesėkmingus scenarijus žmonėms yra beveik universalu. Pastebiu įkyrias mintis stebėdamas save ir dirbdamas su kitais. Mums (arba bent daugumai mūsų) yra įprasta nuolat ir nuolat permąstyti. O jei nepavyks? O jei blogai pasirodysiu? O jei nuvilsiu?

Toks minčių sukimas, dar vadinamas ruminavimu, vargina, kelia nerimą. Bet o ką daryti? Ignoruoti? Kažin, ar pavyktų ignoruoti, net jei stengtumeis. Protas vėl ir vėl duoda žinoti: „Ei, pažiūrėk, pavojus čia ir čia, ir čia. Matai? Ei! Žiūrėk, pavojus. Daug pavojų. Beveik neišvengiamų. Būtinai galvok apie juos“.

Sakau klientui:

– Atrodo, kad daug daugiau savo dėmesio skiri į NEPAVYKS, o ne į PAVYKS. Pastebi tai?

– Taip ir yra. Aš nežinau, kodėl tiek galvoju ir nežinau kaip negalvoti.

Taip, tikrai sunku negalvoti. Aš žinau, ką reiškia overthink’inti blogus scenarijus. Sunkių minčių gravitacija yra didelė. Joms atsispirti reikia daug energijos. Manau, kad viskas yra gerai su Tavimi ir manimi. Tiesiog toks yra proto darbas – apsaugoti, perspėti. Ir jis puikiai atlieka savo užduotį. Žinai, ką man šioje vietoje įdomu tyrinėti? Ką Tu darai, kai kyla tos mintys? Taip, tuomet Tu galvoji tas mintis, analizuoji. Ir taip, tai kaip ciklas, kuris nesibaigia.

Man kyla viena analogija. Kai kuriems žmonėms tai rezonuoja. Bus įdomu, ar rezonuos Tau. Analogija apie vieną svarbų motociklininkų įgūdį.

Kelyje yra daugybė pavojų: staigūs posūkiai, judantys automobiliai, grioviai, stulpai, medžiai, smėlėtos šalikelės. Kelyje paprastai motociklininkui saugi yra vienintelė trajektorija – laisvas kelio koridorius, kuriuo galima saugiai važiuoti pirmyn. Nepataikysi į trajektoriją – Tavo kelionė gali pasibaigti. Įsivaizduok, tuoj įvažiuosi į posūkį. Jei neišimsi posūkio, Tu virsi į griovį. Griovys yra pavojus. Tavo žvilgsnis fiksuojasi į griovį, kuris staigiai artėja, kūne jauti stiprią išgąsčio reakciją. Tavo kūnas, valdantis motociklą, pasimeta, nes jam reikia važiuoti vienur, bet visas dėmesys yra kitur – į griovį.

Motociklininkas turi išmokti įgūdžio, kuris padės išlikti saugiam. Darydamas posūkį jis visada galvą ir žvilgsnį laiko būtent ta kryptimi, kur nori važiuoti – į tą vienintelį saugų kelio koridorių. Periferiniu žvilgsniu jis mato griovį. Visgi fokusas kaip lazeris nukreiptas ten, kur reikia važiuoti – į saugų kelio koridorių. Kodėl tai svarbu? Nes tuomet kūnas automatiškai pasirūpina nukreipti motociklą būtent ten, į kur yra nukreiptas dėmesys.

Gali būti, kad panašus principas veikia su gyvenimo kryptimi. Taip, svarbu, kad būtum sąmoningas, jog pavojai egzistuoja. Ačiū protui, kad jis atkreipia į tai dėmesį. Visgi savo dėmesį Tu gali nukreipti į tai, ko Tau reikia: kokio rezultato sieki darbe, koks žmogus sieki tapti, kokius santykius nori turėti. Kitas esminis žingsnis – ką šiandien gali padaryti, kad judėtum link ten? Protas tūkstantį kartų sakys: „ei, pavojus“ – toks jo darbas. Tu tūkstantį kartų gali jam atsakyti „ačiū, kad primeni, aš turėsiu galvoje; ir aš žinau, kur mes važiuojame“.

Kaip Tau skamba? Galbūt Tu turi kitokius būdus, kurie Tau puikiai veikia?