Psichoterapija: būti žmogumi nėra lengva

Dirbdamas su žmonėmis (ir savimi) išmokau, kad būti žmogumi nėra paprasta. Mes turime troškimų, kurie ne visada išsipildo. Išgyvename praradimus. Susiduriame su aplinka, kuri ne visuomet mus sutinka su meile – kartais, o gal ir dažnai, ji atsiliepia pykčiu, kritika, pašaipa. Norėdami apsisaugoti nuo skausmo, išmokstame įsitempti, užsidaryti, priimti įsitikinimus, kurie mums kenkia: kad esame nepakankami, nesvarbūs, kad turime save spausti, kritikuoti, jog kažko pasiektume.

Tokios vidinės įtampos kuria ilgalaikį disbalansą, kuris pasireiškia įvairiomis būsenomis:

• Žema savivertė, nepasitikėjimas savimi.

• Sunku suprasti savo poreikius ir jais pasirūpinti.

• Neaiškios ribos, jų nepavyksta apsaugoti.

• Motyvacijos stoka, sunku siekti tikslų.

• Stresas, nerimas, panikos atakos, depresija.

• Atsiskyrimas nuo savęs ir kitų, baimė artumo.

• Santykių iššūkiai – sunku užmegzti ryšį, patiriamos krizės, išsiskyrimai, netektys.

• Negebėjimas paleisti praeities, priimti to, kas buvo, atleisti sau ar kitiems.

• Savikritika už tai, kad dar nesi „kitame“ gyvenimo taške.

• Prasmės ir egzistenciniai klausimai.

Jei atpažįsti save – Tu nesi vienas. Tai yra daugelio žmonių realybė. Tačiau, nors iššūkiai yra bendražmogiški, kiekvieno patirtis – unikali. Ir todėl nėra universalių receptų, kaip sugrįžti į balansą. Kiekvienam žmogui reikia atrasti savo kelią, kaip spręsti jam svarbius klausimus ir užbaigti neužbaigtus vidinius procesus. Čia gali padėti psichoterapija. Vis daugiau žmonių atranda psichoterapiją kaip mokslu pagrįstą būdą pasirūpinti savo emocine sveikata.

Optimalus organizmo funkcionavimas

Idealiu atveju, jeigu mūsų organizmas veikia optimaliai, gyvenimą aš įsivaizduoju taip:

• Kažko noriu – siekiu to, žinau, kad gali nepavykti arba pavykti netobulai, neiškart, bet siekiu, suklumpu, keliuosi, palaikau save ir einu toliau.

• Jei aplinka man kenkia – jaučiu tai, apsisaugau, pasitraukiu arba pastatau ribą: „Ei, man taip netinka.“

• Netekus kažko brangaus – pykstu, liūdžiu, verkiu, išgedžiu, paleidžiu ir gyvenu toliau.

Visuose šiuose procesuose yra skausmo. Emocinio skausmo. Augti, rizikuoti, atsiverti, paleisti, pripažinti, pastovėti už save – čia visuomet yra skausmo komponentas. Skausmas nėra priešas. Jei jis trumpalaikis, jis yra gyvenimo ir augimo dalis. Jis ateina ir praeina.

Kada skausmas tampa problema?

Kai mes užstringame:

• Troškimuose, kurie neišsipildo;

• Praeityje, kurios nepaleidžiame;

• Baimėse, kurios nepraeina.

Tuomet skausmas, kuris galėjo būti laikinas, tampa lėtinis. Daug neišspręstų klausimų – daug neišspręsto skausmo. Psichoterapijos tikslas – padėti organizmui užbaigti užstrigusias patirtis, užverti neužbaigtus klausimus ir atlaisvinti energiją naujiems gyvenimo patyrimams.

Kaip vyksta terapija?

Pagrindinis įrankis – dialogas. Aš domiuosi, tyrinėju kartu su Tavimi. Mes kaip komanda bandome suprasti:

• Kaip jautiesi?

• Ko Tau reikia?

• Kaip Tu to sieki?

• Ir svarbiausia – kas kartais nutinka, kad nepavyksta?

  
  

Per šį procesą problemos esmė tampa aiškesnė. Kaip saulės šiluma tirpdo ledą, taip terapinis dialogas padeda atpalaiduoti sustingusias emocijas ir įsitikinimus. Po sėkmingos terapijos žmogus geriau supranta save, o svarbiausia – atranda naujus, optimalesnius būdus gyventi.